Analysis of information sources in references of the Wikipedia article "Double genocide theory" in English language version.
Toks vertinimas susilaukė aršios reakcijos lietuvių emigracijoje JAV. Tarnavo lietuvių savisaugos batalionuose, policijoje ar savivaldoje, jie turėjo savo 1941–1944 m. aiškinimo schemà. Lietuvai atgaus nepriklausomybę ir pradėjus diskutuoti šiais klausimais, išeivių vertinimas persikėlė á vietiną istoriografiną diskursą. Bendrais bruožais žydų žudymo politika 1941–1944 m. bei lietuvių dalyvavimas joje buvo aiškinamas ir vertinamas pagal teorinė 'dviejų genocidų' schemà: 1. žydai aktyviai dalyvavo komunistiniame judėjime; 2. Jie laukė Raudonosios armijos atėjimo, vadinasi – ir Lietuvos okupacijos; 3. žydai aktyviai dalyvavo lietuvių represijose išnaistai dirbo NKVD struktūrose. Tokie 'argumentai', kaip mano tokio požiūrio dalininkai, turėjo paaiškinti spontanišką lietuvių keršto proverža prieš žydus pirmosiomis karo dienomis, bandyti pateisinti kolaboravimà su naciais okupacijos metais. Savo 'istoriografino gynybą' jie bandė pagrásti dviem argumentais: lietuviai prisidėjo likviduojant tik žydus komunistus, o masinės žydų žudynės organizavo vokiečių nacistai ir jose dalyvavo tik lietuvių visuomenės 'padugnės'. Dabartiniai lietuvių istorikai argumentuotai, fakto kalba paneigė mitą, kad žydai sudarė daugumą Lietuvos komunistų vietinėse valdžios ir represinėse struktūrose. Pavyzdžiui, Lietuvos istorikai faktais arodė, kad 'dviejų genocidų' teorija yra klaidinga, o 1940 m. spalio mėn. Lietuvos komunistų partijoje 68,49 proc. buvo lietuvių, 16,24 – žydų, 11,97 – rusų. NKVD struktūrose 1941 m. birželio mėn. pradžioje 52,2 proc. sudarė rusai, 31,2 proc. – lietuviai, 16,6 proc. – žydai, Lietuvos komjaunimo organizacijoje žydai sudarė 23,8 proc.
Lietuviai taip pat linkę save suvokti vien kaip dviejų totalitarinių režimų, t. y. nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, auką ir vis dar vengia atidžiau įvertinti savo vaidmenį karo metų įvykiuose bei pripažinti lietuvių padarytus nusikaltimus. Panašiai kaip J. Haslingeris Austrijoje, Tomas Venclova Lietuvoje kritikuoja tautiečiams būdingą bet kokios kaltės neigimą ir vis dar gają 'dviejų genocidų' teoriją. Kritiškas požiūris išdėstomas viename garsiausių jo esė 'Žydai ir lietuviai' (1975) ir plėtojamas vėlesnėse publikacijose.
In the Baltic States—Lithuania, Latvia, and Estonia—many people view the communist era, and especially the 1940s, as the period of Soviet genocide against the local population. Furthermore, some Baltic intellectuals and political figures, such as the prominent Lithuanian writer Jonas Mikelinskas, argued that the region was subject to 'double genocide'—the one perpetrated by the Soviets, and the Holocaust committed by Nazi Germany. Supporters of this theory, which became very popular in the mid-1990s, claimed that Lithuanian Jews actively participated in the repression of the local population, and therefore the collaboration with the Nazis and participation in the Holocaust were merely acts of revenge.
Its latest iteration centers on east-central Europe—and especially in Lithuania—in the form of the 'double-genocide thesis' which posits that the Soviet and Nazi regimes committed genocides of equal gravity against the Baltic, Slavic and Jewish inhabitants of what Timothy Snyder calls the 'bloodlands'.
According to this 'theory,' there were two major genocides in Lithuania, the Soviet one (consisting of deportations and repressions) and the Holocaust. Both were extremely tragic events, and, according to some defenders of memory, they should be even viewed as equal. Yet some proponents of this 'theory' took the argument even further than merely asserting that there were two equally tragic developments in Lithuania. They argued that some Lithuanian Jews supported the occupying Soviet forces, and those Lithuanians who were participating in the Holocaust, were retaliating for the losses experienced during the first Soviet occupation. In other words, some Jews were participating in the 'Soviet genocide' against the Lithuanians. Needless to say, this 'theory' is flawed on many different levels. However, it did reflect a relatively popular way of thinking in the mid- and late 1990s.
A coining of communism as 'red Holocaust,' as had been suggested by the Munich Institut fur Zeitgeschichte, did not find much ground, neither in Germany nor elsewhere in international discussions.
... in trivializing the Holocaust by framing this process as a study of totally 'equal' totalitarian regimes, or, as it has been called for short by critics, 'red equals brown.'
Lietuvių istoriografijoje didelę įtaką turi 'dviejų genocidų' teorija, kuri, galima sakyti, yra vyraujanti. Šia prasme 'dviejų genocidų' arba 'dvigubos simetrijos' teorijos istoriniai argumentai yra tokie: 1) žydai aktyviai dalyvavo komunistiniame judėjime; 2) žydai laukė Raudonosios Armijos atėjimo, vadinasi ir, Lietuvos okupacijos; 3) žydai dalyvavo komunistų represijose ir dirbo represinėse struktūrose. Tokie argumentai, kaip mano autoriai, turėtų paaiškinti 'spontanišką' lietuviųlceršto proveržį pirmosiomis karo dienomis. Reikia pripažinti, kad ši, nors dar ir reanimuojama koncepcija, neturi didelės įtakos lietuvių istoriografijoje. Bet ji gaji istorinėje publicistikoje, teigiant, kad 1940 m. žydai suvaidino pragaištingą vaidmenį ir susikompromitavo kaip Lietuvos piliečiai bei neteko vietos gyventojų pasitikėjimo. Argumentuota faktų kalba buvo įrodyta, kad didžioji žydų dalis nepritarė bolševikinei santvarkai Lietuvoje arba netrukus ja nusivylė. Faktais buvo įrodyta, kad 1941 m. birželio 14 d. trėmimai palietė nemažai Lietuvos žydų.
In the Baltic States—Lithuania, Latvia, and Estonia—many people view the communist era, and especially the 1940s, as the period of Soviet genocide against the local population. Furthermore, some Baltic intellectuals and political figures, such as the prominent Lithuanian writer Jonas Mikelinskas, argued that the region was subject to 'double genocide'—the one perpetrated by the Soviets, and the Holocaust committed by Nazi Germany. Supporters of this theory, which became very popular in the mid-1990s, claimed that Lithuanian Jews actively participated in the repression of the local population, and therefore the collaboration with the Nazis and participation in the Holocaust were merely acts of revenge.
Its latest iteration centers on east-central Europe—and especially in Lithuania—in the form of the 'double-genocide thesis' which posits that the Soviet and Nazi regimes committed genocides of equal gravity against the Baltic, Slavic and Jewish inhabitants of what Timothy Snyder calls the 'bloodlands'.
Lietuviai taip pat linkę save suvokti vien kaip dviejų totalitarinių režimų, t. y. nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, auką ir vis dar vengia atidžiau įvertinti savo vaidmenį karo metų įvykiuose bei pripažinti lietuvių padarytus nusikaltimus. Panašiai kaip J. Haslingeris Austrijoje, Tomas Venclova Lietuvoje kritikuoja tautiečiams būdingą bet kokios kaltės neigimą ir vis dar gają 'dviejų genocidų' teoriją. Kritiškas požiūris išdėstomas viename garsiausių jo esė 'Žydai ir lietuviai' (1975) ir plėtojamas vėlesnėse publikacijose.
In the Baltic States—Lithuania, Latvia, and Estonia—many people view the communist era, and especially the 1940s, as the period of Soviet genocide against the local population. Furthermore, some Baltic intellectuals and political figures, such as the prominent Lithuanian writer Jonas Mikelinskas, argued that the region was subject to 'double genocide'—the one perpetrated by the Soviets, and the Holocaust committed by Nazi Germany. Supporters of this theory, which became very popular in the mid-1990s, claimed that Lithuanian Jews actively participated in the repression of the local population, and therefore the collaboration with the Nazis and participation in the Holocaust were merely acts of revenge.
Toks vertinimas susilaukė aršios reakcijos lietuvių emigracijoje JAV. Tarnavo lietuvių savisaugos batalionuose, policijoje ar savivaldoje, jie turėjo savo 1941–1944 m. aiškinimo schemà. Lietuvai atgaus nepriklausomybę ir pradėjus diskutuoti šiais klausimais, išeivių vertinimas persikėlė á vietiną istoriografiną diskursą. Bendrais bruožais žydų žudymo politika 1941–1944 m. bei lietuvių dalyvavimas joje buvo aiškinamas ir vertinamas pagal teorinė 'dviejų genocidų' schemà: 1. žydai aktyviai dalyvavo komunistiniame judėjime; 2. Jie laukė Raudonosios armijos atėjimo, vadinasi – ir Lietuvos okupacijos; 3. žydai aktyviai dalyvavo lietuvių represijose išnaistai dirbo NKVD struktūrose. Tokie 'argumentai', kaip mano tokio požiūrio dalininkai, turėjo paaiškinti spontanišką lietuvių keršto proverža prieš žydus pirmosiomis karo dienomis, bandyti pateisinti kolaboravimà su naciais okupacijos metais. Savo 'istoriografino gynybą' jie bandė pagrásti dviem argumentais: lietuviai prisidėjo likviduojant tik žydus komunistus, o masinės žydų žudynės organizavo vokiečių nacistai ir jose dalyvavo tik lietuvių visuomenės 'padugnės'. Dabartiniai lietuvių istorikai argumentuotai, fakto kalba paneigė mitą, kad žydai sudarė daugumą Lietuvos komunistų vietinėse valdžios ir represinėse struktūrose. Pavyzdžiui, Lietuvos istorikai faktais arodė, kad 'dviejų genocidų' teorija yra klaidinga, o 1940 m. spalio mėn. Lietuvos komunistų partijoje 68,49 proc. buvo lietuvių, 16,24 – žydų, 11,97 – rusų. NKVD struktūrose 1941 m. birželio mėn. pradžioje 52,2 proc. sudarė rusai, 31,2 proc. – lietuviai, 16,6 proc. – žydai, Lietuvos komjaunimo organizacijoje žydai sudarė 23,8 proc.
Lietuviai taip pat linkę save suvokti vien kaip dviejų totalitarinių režimų, t. y. nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, auką ir vis dar vengia atidžiau įvertinti savo vaidmenį karo metų įvykiuose bei pripažinti lietuvių padarytus nusikaltimus. Panašiai kaip J. Haslingeris Austrijoje, Tomas Venclova Lietuvoje kritikuoja tautiečiams būdingą bet kokios kaltės neigimą ir vis dar gają 'dviejų genocidų' teoriją. Kritiškas požiūris išdėstomas viename garsiausių jo esė 'Žydai ir lietuviai' (1975) ir plėtojamas vėlesnėse publikacijose.
